Individuali veikla vs. darbo santykiai: mokestinės rizikos ir pasekmės

Pastaraisiais metais vis populiaresnė tampa individuali veikla, fizinio asmens vykdoma neįsteigus juridinio asmens. Fizinis asmuo gali vykdyti individualią veiklą pagal verslo liudijimą arba pagal individualios veiklos vykdymo pažymą. Verslo santykių prasme yra normalu, kad vykdantys individualią veiklą fiziniai asmenys su savo klientais sudaro paslaugų sutartis. Tačiau paskutiniais metais padidėjo mokestinės rizikos dėl santykių pripažinimo darbo santykiais: VMI pradėjo aktyviau tikrinti fizinius asmenis ir neretai yra linkusi dirbtinai ieškoti paslaugų sutartyse darbo santykių bruožų, o pripažinus santykius darbo santykiais – atitinkamai juos apmokestinti.

Reikia pasakyti, kad skirtumas tarp darbo ir paslaugų teikimo santykių nebūtinai yra ryškus.  Todėl net iš pirmo žvilgsnio neesminės aplinkybės, vertinamos visumoje su kitomis aplinkybėmis, gali lemti darbo santykių pripažinimą. Pripažinus, kad pagal paslaugų sutartį iš tikro susiformavo darbo santykiai, mokesčių mokėtojui gresia papildomi mokesčiai, susiję delspinigiai ir baudos.

Abėcėlė: darbo santykių bruožai

Pagrindiniai skiriamieji darbo santykių bruožai yra šie:

1. Darbo sutartimi susitariama dėl tęstinių rūšiniais požymiais apibrėžtų darbo funkcijų vykdymo, jų nesiejant su konkrečiu, apčiuopiamu rezultatu.
2. Darbuotojas yra pavaldus darbdaviui, jis nėra savarankiškas: paklūsta vidaus darbo tvarkai; atlieka funkcijas, kurios yra įmonės pagrindinės veiklos dalis; darbo atlikimo metu dirba tik darbdaviui; naudojasi darbdavio suteikta darbo vieta ir darbo priemonėmis; neprisiima su darbo funkcijų vykdymų susijusių išlaidų, rizikų (jos tenka darbdaviui).
3. Darbuotojas gauna fiksuotą darbo užmokestį, nepriklausomai nuo darbo rezultatų.
4. Darbdavys darbuotojui gali taikyti drausminės atsakomybės priemones.

 Galimos mokestinės pasekmės dėl santykių pripažinimo darbo santykiais

 Mokesčių administratoriui pripažinus, kad pagal paslaugų sutartį susiklostę santykiai iš tikrųjų yra darbo santykiai, mokesčių mokėtojui paprastai kyla neigiamos mokestinės pasekmės, kadangi darbo pajamų ir iš individualios veiklos gautų pajamų apmokestinimas iš esmės skiriasi.

 Dėl GPM:

Nuo 2010 metų individualios veiklos pajamoms (išskyrus pajamas iš laisvųjų profesijų veiklos) taikomas lengvatinis 5 % GPM tarifas. Tuo tarpu darbo užmokesčio ir susijusių pajamų apmokestinimui taikomas 15 % GPM tarifas. Be to, Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas iki 2006-07-01 nustatė 33 % GPM tarifą, 2006-07-01 – 2007-12-31 – 27 % GPM tarifą,  2008-01-01 – 2008-12-31 – 24 % GPM tarifą, o tik nuo 2009-01-01 –  15 % GPM tarifą darbo užmokesčio ir susijusių pajamų apmokestinimui. Tuo tarpu individualios veiklos pajamoms visais šiais metais buvo taikytas 15 % GPM tarifas. Tad 2006-2008 metais GPM tarifas darbo santykių pajamoms buvo kur kas didesnis nei individualios veiklos pajamoms taikytas tarifas.

Vadinasi, atlikusi patikrinimą ir pripažinusi, kad pagal paslaugų sutartį iš tikrųjų susiformavo darbo santykiai, VMI galės apskaičiuoti papildomai į biudžetą mokėtiną GPM sumą, taip pat delspinigius ir nuo 10 iki 50 % papildomai apskaičiuoto mokesčio baudą.

 Verslo liudijimus įsigiję mokesčių mokėtojai moka fiksuotą savivaldybių nustatyto dydžio GPM. Pripažinus, kad šie asmenys dirba tam tikram darbdaviui, o ne verčiasi individualia veikla, vėlgi gali būti apskaičiuojama papildomai mokėtina GPM suma, delspinigiai ir skiriama nuo 10 iki 50 % papildomai apskaičiuoto mokesčio bauda.

Reiktų prisiminti, kad paprastai (su tam tikromis išimtimis) darbo santykių pajamos priskiriamos A klasės pajamoms, tai yra GPM nuo šių pajamų sumoka darbdavys. Tuo tarpu individualios veiklos pajamos paprastai (su tam tikromis išimtimis) priskiriamos B klasės pajamoms, todėl GPM nuo šių pajamų moka patys individualia veikla besiverčiantys fiziniai asmenys. Vadinasi, daugumoje atvejų pripažinus, kad pagal paslaugų sutartį iš tikrųjų susiformavo darbo santykiai, VMI apskaičiuos papildomai mokėtinas GPM, delspinigių ir baudų sumas darbdaviui. Darbdavys šiuo atveju turės sumokėti priskaičiuotas sumas į biudžetą ir tik tada galės iš darbuotojo regreso tvarka išsiieškoti iš darbuotojo darbo užmokesčio išskaičiuotinas sumas (tačiau ne darbdavio „iš savo kišenės“ mokėtinas sumas).

Tais atvejais, kai tarp šalių susiklosto santykiai su tarptautiniu elementu (tarptautinis elementas gali pasireikšti, pvz., kai viena ar abi šalys yra užsienio valstybių rezidentai arba darbas atliekamas užsienio valstybėje), perkvalifikuojant  pagal paslaugų sutartį susiklosčiusius santykius į darbo santykius, kyla rizika, kad pajamų mokestis buvo sumokėtas ne toje valstybėje, kurioje jį reikėjo mokėti. Taip pat galima situacija, kai mokestį sumokėjo ne ta sutarties šalis, kuri turėjo jį mokėti. VMI pripažinus, kad GPM turėjo būti sumokėtas Lietuvoje, priklausomai nuo situacijos darbdavys ar darbuotojas privalėtų sumokėti GPM, delspinigių ir baudos sumas Lietuvoje. Nuo tų pačių pajamų užsienio valstybėje sumokėtas mokestis galėtų būti grąžintas mokesčių mokėtojui pagal tos valstybės nustatytas mokesčio permokų grąžinimo taisykles, tačiau tai tikriausiai būtų gana komplikuota.

 Dėl VSD ir PSD įmokų:

Apmokestinant darbo ir individualios veiklos pajamas, iš esmės skiriasi mokėtinų VSD ir PSD įmokų dydžiai ir mokesčio bazės. Pavyzdžiui, šiuo metu asmenys, dirbantys pagal darbo sutartis, privalomai draudžiami visų rūšių socialiniu draudimu (pensijų, ligos ir motinystės, nedarbo, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų, sveikatos). Tuo tarpu individualia veikla užsiimantys asmenys privalomai draudžiami tik pensijų socialiniu draudimu pagrindinei ir papildomai pensijos dalims, ligos ir motinystės socialiniu draudimu, kai draudžiama tik motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) išmokoms gauti, ir sveikatos draudimu. Be to, asmenų, kurie verčiasi individualia veikla, VSD ir PSD įmokų bazę sudaro tik 50 procentų individualios veiklos apmokestinamųjų pajamų (neatėmus VSD ir PSD įmokų) suma. Asmenys, kurie vykdo individualią veiklą turėdami verslo liudijimą, draudžiami tik  pensijų socialiniu draudimu pagrindinei pensijos daliai ir turi mokėti 50 % bazinės pensijos dydžio įmokas. Tam tikrais atvejais verslo liudijimus turintys asmenys apskritai neprivalo mokėti VSD įmokų.

Taigi, atlikus mokestinį patikrinimą ir nustačius, kad tarp paslaugų sutarties šalių iš tikrųjų susiformavo darbo santykiai, VMI apskaičiuotų nemažą papildomai mokėtinų VSD ir PSD įmokų sumą. Be to, už neteisėtą mokėtinų VSD ir PSD įmokų sumažinimą VMI gali skirti 50 % nuo papildomai apskaičiuotų įmokų dydžio baudą

Perkvalifikavus tarp šalių susiklosčiusius santykius į darbo santykius, kaip ir GPM, taip ir VSD bei PSD įmokos gali būti sumokėtos ne tos santykių šalies ar ne toje valstybėje, kurioje jos turėjo būti mokėtos. Šiuo atveju kyla analogiškos pasekmės, kaip ir aptartos aukščiau (žr. „dėl GPM“).

 Dėl PVM:

Darbo veikla nėra laikoma ekonomine veikla ir PVM neapmokestinama. Pripažinus, kad tarp paslaugų sutarties šalių susiklostė darbo santykiai, darbdavys, anksčiau įtraukęs atitinkamas pirkimo PVM sumas į atskaitą, turėtų tikslinti PVM atskaitą, t.y. turėtų padidinti savo į biudžetą mokėtiną PVM sumą. Be to, VMI gali priskaičiuoti susijusius delspinigius bei nuo 10 iki 50 % papildomai apskaičiuoto mokesčio baudą. Tuo tarpu jeigu darbuotojas, sumokėjo PVM nuo darbo veiklos pajamų, manydamas, kad tai yra ekonominės veiklos pajamos, jis gali susigrąžinti iš biudžeto mokesčio permoką.

Verta prisiminti

Jeigu santykiai iš esmės yra darbo santykiai, vien juos įforminus kaip paslaugų teikimo santykius neišnyksta rizika, kad VMI pripažins juos darbo santykiais ir atitinkamai apmokestins. Tačiau tais atvejais, kai fizinis asmuo tikrai verčiasi individualia veikla ir teikia paslaugas savo klientams (o ne dirba darbdaviui), reikėtų bent jau nedaryti klaidų šiuos santykius įforminant.

Visų pirma, tiek paslaugų teikimo sutartyje, tiek pokalbiuose su mokesčių administratoriumi  rekomenduotina nevartoti darbo sutarčiai būdingų sąvokų, tokių kaip “darbuotojas”, “darbas”, “darbo atlikimo vieta”, “darbo užmokestis” ir pan. Antra, paslaugų sutartis turėtų būti parengta konkrečioms paslaugoms konkrečiam klientui teikti, o ne „copy-paste“ būdu greitosiomis sulipdyta iš bet kur rastų sutarčių pavyzdžių: netikslumai, kurie neturėtų esminės reikšmės įforminant santykius tarp dviejų įmonių, gali tapti lemtingais sutartyje dėl fizinio asmens paslaugų teikimo. Paslaugų teikimo sutartyje rekomenduotina visada įrašyti preambulę, kurioje atspindėti šalių tikslą sukurti paslaugų teikimo, o ne darbo santykius. Be to, darbo santykių pripažinimą visumoje su kitoms nuostatomis gali lemti ir įvairios kitos paslaugų teikimo sutarties nuostatos, pvz., kuriomis susitariama dėl periodiškai mokamo fiksuoto atlyginimo, bandomojo laikotarpio, darbo ir poilsio laiko, darbo priemonių ar darbo vietos suteikimo, įsipareigojimo atlikti darbą asmeniškai ir t.t. Jeigu įmanoma, nuostatų, labiau būdingų darbo santykiams, paslaugų teikimo sutartyje neturėtų būti, o jeigu jos yra neišvengiamai būtinos, jų buvimas turi būti logiškas ir motyvuotas.

Apibendrinant, individuali veikla dėl mažesnės mokesčių naštos yra gana patraukli veiklos vykdymo forma. Tačiau reikia prisiminti, kad Jūsų individuali veikla nekels Jums mokestinių rizikų tik tada, jeigu tiek jos turinys, tiek forma pasižymės individualios veiklos, o ne darbo santykių bruožais. Korektiškai parengta sutartis Jums gali padėti išvengti nereikalingų ir dažnai gluminančių mokesčių administratoriaus klausimų bei įtarimų ir sutaupyti tiek Jūsų laiko, tiek išlaidų.

G.