Nominalus įmonės direktorius = fiktyvus direktorius?

„Įdarbinant nominalų direktorių, kad ir asocialų asmenį, išsaugomas tikrojo vadovo privatumas. Visuose viešuosiuose registruose nurodomi tik nominalaus direktoriaus duomenys ir rekvizitai. Todėl visi suinteresuoti asmenys pirmiausia kreipiasi į oficialiai įregistruotą vadovą, nors svarbiausi įmonei sprendimai priimami kito asmens“, – veikimo principą savaitraštyje „Ekonomika.lt“ aiškina „Juridicon“ teisininkas Algimantas Marcinkevičius (Gabijos Sabaliauskaitės 2013-05-03 publikacija “Benamis direktoriaus kėdėje, biuras – garaže”).

Tokio vadovavimo stiliaus naudos motyvas – rizikos valdymas ir konfidencialumo galimybės. Pats iš esmės reiškinys, kai formaliam vadovavimui  pasitelkiami tretieji asmenys (nominalus direktorius), nėra blogas. „Viskas priklauso nuo to, kaip įmonė yra valdoma, kaip įgyvendinami jai keliami tikslai ir pan. Žinoma, jeigu asocialus asmuo paskiriamas vadovauti įmonei vien dėl to, kad suinteresuoti asmenys galėtų gauti materialinę naudą ar vykdyti teisei prieštaraujančią veiką, tai – netoleruotinas dalykas. Tačiau praktikoje matome, kad tretieji asmenys pasitelkiami būtent dėl konfidencialumo ir rizikos valdymo“, – aiškina jis.

A. Marcinkevičiaus teigimu, vadovas turi užtikrinti „kad ir avys, ir vilkas būtų sotūs“, o jei su tokia prievole nesusitvarko, jau nekalbant apie materialinius nuostolius, administracinę ar baudžiamąją atsakomybę gali perduoti tretiesiems asmenims. Teisininkas aiškina, kad stimulas tapti įmonės direktoriumi ir sykiu prisiimti visą atsakomybę dėl jos rizikos yra atlygis: „Turbūt nieko keisto, kad už prisiimtas pareigas ir atsakomybę skiriamas atlygis. Kita vertus, benamiai turbūt mano neturintys ko prarasti, todėl per daug nesusimąsto už keletą šimtų sutikdami pasirašyti ten, kur paprašo“, – komentuoja A. Marcinkevičius.