Bankrotas: laukia permainos, bet ar, iš tikrųjų, visos problemos bus išspręstos?

Bankrotas – sudėtingas kompleksinis procesas, kurio metu kyla nemažai įvairių problemų. To priežastis – neišsamus teisinis reguliavimas arba skaidrumo stoka bei per ne lyg dideli procedūriniai formalumai, trukdantys efektyviai vykdyti šį procesą. Remiantis statistika, šalyje beveik nepasitaiko tyčinių įmonių bankrotų. Greičiausiai, statistika neatitinka realybės dėl to, jog tokios situacijos ilgą laiką nebuvo konkrečiai apibrėžto įmonių bankroto įstatyme, o, viską paliktus teismų praktikai, bankroto vertinimas priklausydavo nuo šalių pateikiamų įrodymų ir suinteresuotų asmenų profesionalumo. Turto pardavimas mažesne nei rinkos kaina, neskaidri bankroto administratorių skyrimo tvarka, bankroto bylų vilkinimas, bankrutuojančios įmonės vadovų pareigų nevykdymas ir pan. – tik keli praktikoje taip pat dažnai pasitaikantys atvejai. Nemažai problemų kėlė ir neįteisintas fizinių asmenų bankrotas: tiek gyventojų, tiek jų kreditorių interesų apsauga nebuvo užtikrinama. Siekiant efektyvaus šių problemų sprendimo, šiemet įsigaliojo fizinių asmenų bankroto įstatymas bei daugybė įmonių bankroto įstatymo pataisų. Kol kas galima tik tikėtis, jog šios iniciatyvos padės efektyviau spręsti kylančias problemas, tačiau, vystantis bankrotų proceso praktikai, kartu reikia rengtis ir naujų problemų sprendimui, kurios neišvengiamai kils ateityje.

Bankrotas – kompleksinis sudėtingas procesas, kuris susideda iš santykių, susiklostančių iki bankroto proceso pradžios, šio proceso pradžioje ir jo vykdymo metu. Atsižvelgiant į šias bankroto proceso stadijas, galima išskirti ir skirtingas praktikoje kylančias problemas.

Dažniausiai bankroto bylos įmonėms iškeliamos dėl netinkamo jų valdymo, o tiksliau – dėl tam tikros vadovo veikos (veikimo ir (ar) neveikimo). Kitaip tariant, įmonių bankrotą dažniausia lemia jų vadovų netinkamas pareigų vykdymas: kartais paprasčiausias neveikimas, o kartais ir sąmoningi veiksmai, neatitinkantys įmonės interesų. Nepaisant to, reikia atkreipti, kad tyčinių bankrotų Lietuvoje beveik nenustatoma, kadangi jie neįrodomi teisme. Remiantis statistiniais duomenimis, pastaraisiais metais, nebuvo nustatytas nei vienas tyčinio bankroto atvejis, 2011 metais tokiais pripažinti 8, o 2010 – tik 6. Dėl to, remtis statistika šiuo atveju būtų klaidinga. Didžiausia praktikoje iki šiol egzistavusi problema ta, kad galiojančioje įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) redakcijoje nenurodytos aplinkybės, kurioms esant, galima daryti išvadą, jog įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia. Šios problemos sprendimas ilgą laiką buvo paliktas teismų praktikai, todėl, ar įmonės bankrotas būdavo pripažįstamas tyčiniu, daugiausia priklausydavo nuo įrodinėjimo dalyko ir, be abejo, nuo paties teismo vidinio įsitikinimo, priimant sprendimą.

Lietuvos Aukščiausias Teismas (toliau – LAT) dar 2004 metais buvo nurodęs, kas laikytina tyčiniu įmonės bankrotu: „<…> visi atvejai, kai dėl įmonės valdymo organų sąmoningų sprendimų įmonės turtas yra perleidžiamas, iššvaistomas, sunaikinamas ar sugadinamas, jei dėl tokių veiksmų įmonė gauna žymiai mažesnę naudą, nei yra to turto reali rinkos vertė, ir tokių veiksmų padariniu tampa įmonės nemokumas. Įmonės tyčiniu bankrotu laikytini ir įvardyti įmonės valdymo organų veiksmai įmonei esant faktiškai nemokiai, dar labiau pabloginantys įmonės turtinę padėtį, jei dėl tokių veiksmų, t. y. finansiškai nepagrįstų (nuostolingų) sandorių arba papildomų įsipareigojimų prisiėmimo, siekiama išvengti atsiskaitymo su kreditoriais“ (LAT Civilinių bylų skyriaus 2004 m. gruodžio mėn. 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3k-3-680). Kaip matyti iš LAT apibrėžtos tyčinio bankroto sąvokos, ji nėra tiksli ir išsami, todėl teismo proceso metu pernelyg didelę reikšmę įgyja įrodinėjimo dalykas ir bankroto administratoriaus bei suinteresuotų asmenų ar jų atstovų profesionalumas bei aktyvumas.

Dėl aukščiau nurodytų priežasčių ypač sveikintina, kad praėjusių metų paskutinį ketvirtį buvo priimtos ūkio ministerijos pasiūlytos iniciatyvos, kurios Seimui buvo pateiktos atsižvelgiant į 2010 metų Tarptautinio valiutos fondo siūlymus. Pasiektas rezultatas – sąvokos „tyčinis bankrotas“ susiejimas su nusikalstamo bankroto sudėtimi, įtvirtinta baudžiamajame kodekse. Atsižvelgiant į šiuo metu įprastą praktiką ir konstatuotų tyčinių bankrotų skaičių, manytina, kad tai turėtų padėti tiksliau nustatyti tyčinio bankroto atvejus bei palengvinti įrodinėjimą, jog asmuo įmonę privedė prie bankroto tyčia ir taip apsaugoti sąžiningų kreditorių teisėtus interesus.

Aptariant pagrindines problemas, atsirandančias bankroto proceso pradžioje arba jo vykdymo metu, konstatuotina, kad jos kyla dėl procedūrinių taisyklių ir jų pažeidimų. Kitaip tariant, vyrauja skaidrumo ar tinkamo santykių bei procedūrų reguliavimo stoka. Pavyzdžiui, bankroto administratorių skyrimo tvarka, teisė susipažinti su bankrutuojančios įmonės dokumentais, bankroto bylų vilkinimas, turto išieškojimas, ypač iš neribotos civilinės atsakomybės įmonių, – tik keletas atvejų, kai susiduriama su įvairiomis problemomis. Antra vertus, tam tikros problemos kai kada gali būti laikomos ir privalumais: pavyzdžiui, galimybė tęsti išieškojimą iš hipoteka įkeisto turto, po to kai įmonei paskelbiamas bankrotas, dažniausiai bus laikoma privalumu, bet ne problema. Kitas pavyzdys – turto realizavimas: bankroto procese dėl didelio bankroto administratoriaus „uolumo“ siekiant kuo greičiau likviduoti bankrutuojančios įmonės turtą, nelikvidus turtas ne retai parduodamas už kainą, du ir daugiau kartų mažesnę nei to turto nustatyta rinkos vertė. Viena vertus, bankroto administratorius laikosi įstatyme nustatytų terminų ir tikslų, tačiau, kita vertus, kreditorių interesai nėra ginami tinkamai: dėl pernelyg didelio skubėjimo prarandamos planuotos įplaukos.

Praktikoje taip pat dažni ir kiti atvejai, kai nukenčia bankrutuojančios įmonės kreditoriai. Pavyzdžiui, bankrutuojančios įmonės turtas nustatytu laiku neperduodamas bankroto administratoriui arba trukdoma bankroto administratoriui jį priimti, dirbtinai mažinama jo vertė. Visa tai tik dėl to, jog įmonės vadovas ar valdymo organo atstovas tiesiog vengia perduoti, neperduoda ar perduoda ne visą turtą ir (arba) ne visus dokumentus. Tokios situacijos kaip tik ir sudaro prielaidas bei galimybes pažeisti kreditorių interesus, kuo greičiau patenkinti jų teisėtus reikalavimus, o kartu ir vilkina visą bankroto procesą.

Būtina atkreipti dėmesį ir tai, kad dėl netikslaus reguliavimo kreditoriai gali ne tik kentėti, bet ir piktnaudžiauti. Praktikoje vis dažniau pasitaiko kreditorių nesąžiningumo atvejų. Jų naudojama schema pakankamai sudėtinga: pirmiausia, imituojant galimą bendrovės nemokumą, yra suklastojami bendrovės balansai, bendrovės vardu paruošiamas ir pateikiamas pranešimas spaudoje, kad įmonė nebegali ir neketina atsiskaityti su kreditoriais. Vėliau visi tokie suklastoti dokumentai, įskaitant ir išspausdintą skelbimą dienraštyje, nesąžiningų kreditorių yra pateikiami teismui kaip pagrindas kelti bendrovės bankroto bylą. Galiausiai, teismas priima pateiktus dokumentus ir nagrinėja bylą. Nors tokiu atveju teismas paprastai atsisako iškelti bankroto bylą, tačiau bendrovė teismo proceso metu iš karto patiria nuostolius: reikia sutelkti personalą tam, kad būtų surinkti teismo prašomi dokumentai, papildomos išlaidos patiriamos advokatų paslaugoms dėl procesinių dokumentų rengimo, teikimo apmokėti ir pan.

Šiuo metu taip pat itin aktualus klausimas yra fizinių asmenų bankrotas ir jo praktinis įgyvendinamumas. Čia didžiausia iki šiol egzistavusi problema buvo – Seimo delsimas priimti fizinių asmenų bankroto įstatymą. Ilgą laiką tai kėlė įvairias problemas tiek gyventojams, neturintiems galimybės bankrutuoti Lietuvoje, tiek ir jų kreditoriams, nes abiejų šalių interesų apsauga nebuvo užtikrinama. Bankrutavus kitose šalyse, pavyzdžiui, Latvijoje ar Jungtinėje Karalystėje neretai buvo bylinėjamasi dėl užsienių šalių teismų sprendimų pripažinimo Lietuvoje. Taigi atsirasdavo tiek finansinių, tiek laiko kaštų, kurių būtų buvę galima išvengti. Priėmus fizinių asmenų bankroto įstatymą ir jam šiemet įsigaliojus, dalis problemų bus išspręstą, tačiau jau dabar galima prognozuoti, jog, atsiradus naujai praktikai, kils ir naujų problemų, kurioms išspręsti turės būti surandami nauji būdai.

Manytina, jog viena iš akivaizdžiausių problemų, egzistuojančių jau dabar, yra ta, kad galiojančioje fizinių asmenų bankroto įstatymo redakcijoje nėra numatyti būdai ar priemonės, kurie padėtų užkirsti kelią jau bankrutavusiems asmenims piktnaudžiauti bankroto procesu ir toliau vykdyti rizikingą veiklą. Kaip vienas iš piktnaudžiavimą ribojančių būdų, galėtų būti teisės aktų papildymas nuostatomis, nustatančiomis tam tikrus apribojimus bankrutavusiam asmeniui. Tokiais ribojimais galėtų būti: draudimas bankrutavusiam asmeniui užimti tam tikras pareigas valstybinėse institucijose, draudimas tam tikrą laiką būti įmonės vadovu ar valdymo ir priežiūros organo atstovu, draudimas steigti ir būti naujos ribotos atsakomybės bendrovės dalyviu bei kiti panašus draudimai.

Atsižvelgiant į aptartas aktualias bankroto procedūros problemas, neabejojama, kad numatomas teisinis kai kurių ĮBĮ nuostatų sureguliavimas užkirstų kelią ne tik bendrovės valdymo organų, bankroto administratoriaus, bet ir nesąžiningų kreditorių piktnaudžiavimo atvejams, paspartintų bankroto procesą, padarytų jį efektyvesnį bei skaidresnį.