Veikla per lengvatinių mokesčių (ofšorines) valstybes viliojo ne tik „Snorą“ – Lietuvos bankuose tūkstančiai sąskaitų, atidarytų bendrovių ar asmenų iš tokių valstybių kaip Panama ar Didžiosios Britanijos Mergelių Salos, lengvatinių mokesčių zonose registruotų įmonių yra net tarp Vilniaus biržos bendrovių akcininkų. Įmones registruojantys tarpininkai pažymi, kad Lietuvos verslo susidomėjimas tokiomis erdvėmis didėja.

Oficialios statistikos, kiek Lietuvos įmonių turi įsteigusios antrines įmones lengvatinių mokesčių valstybėse arba kiek tokių bendrovių yra tarp jų akcininkų, nėra.  Nei Registrų centras, nei kitos institucijos tokių duomenų nerenka ir neteikia.

Artimiausią ryšį su šiomis bendrovėmis “palaiko” Muitinės departamentas, tačiau ir jis teigia informacijos apie sandorius su šiose zonose registruotomis įmonėmis nerenkantis.

Remiantis Statistikos departamento duomenimis, iš neapmokestinamosios prekybos zonomis garsėjančių šalių (neskaitant JAV ir priklausančių ES) Lietuva aktyviausiai prekiauja su Honkongu, Panama, Mauricijumi ir Belizu.

Nors statistikos stokojama, tokias bendroves padedantys steigti tarpininkai pažymi, kad Lietuvos įmonių susidomėjimas veikla per lengvatinių mokesčių valstybes didėja.

„Pastaruoju metu jaučiamas itin didelis Lietuvos verslo susidomėjimas įmonių steigimu lengvatinių mokesčių teritorijose. Žinoma, tarptautinės skaidrinimosi tendencijos ir vietinio mokesčio administratoriaus veiklos kryptys daro savo įtaką, tačiau verslas visada yra dviem žingsniais priekyje ir visada randa išeitį“, – sako Laimonas Marcinkevičius, advokatų kontoros „Juridicon“ advokatas.

Pasak jo, įsteigti tokią bendrovę gali kainuoti nuo 100 iki 100.000 USD, brangiausiai atsieina samdyti tarptautinius verslo ir mokesčių konsultantus. Taip pat nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių USD kasmet kainuoja tokios bendrovės „palaikymas“.

„Pigiausias variantas – tokią įmonę įsigyti internetu, tačiau tuomet įmonė įsigyjama be jokių garantijų, aptarnavimo, su visa rizika“, – sako p. Marcinkevičius.

Priduriant, reikia pastebėti, kad tokios kaip Snoro situacijos, yra puikus lakmusas ne tik ofšorinės struktūros patikimumo, naudos ir kaštų santykio patikrinimui. Šalies ekonominės bei užsienio investicijų perspektyvos išvandymui taip pat. Nuo Snoro situacijos nukentėjo labai daug užsienio investuotojų. Ir nė vienas iš kalbintų, deja, nebenori savo verslo sieti su Lietuva. O tai sudaro realią grėsmę Lietuvai išnykti iš užsienio investuotojų žemėlapio mažiausiai 10 metų.

ĮSIPAREIGOJIMAI PAGAL DEKLARACIJĄ

Deklaracijoje priežiūros institucijos įsipareigojo pirmaisiais ūkio subjekto veiklos metais (12 mėnesių nuo momento, kai ūkio subjektas ar jo veikla tapo prižiūrima atitinkamos institucijos) netaikyti šiam subjektui baudų, veiklos apribojimų ar kitų poveikio priemonių. Institucijos pažadėjo nebausti tiek fizinių, tiek juridinių asmenų, kitų organizacijų ir jų filialų, kurie vykdo ūkinę veiklą Lietuvoje. Nustačius pažeidimus, institucijos pasižadėjo pirmiausia nustatyti tinkamą terminą pažeidimams ištaisyti. Atsižvelgus į objektyvias aplinkybes šis terminas galės būti pratęstas.

Be to, verslą prižiūrinčios institucijos pažadėjo skirti išteklių konsultuoti ir teikti metodinę pagalbą pirmuosius metus veiklą vykdantiems ūkio subjektams, pavyzdžiui: susisiekti su veiklą pradėjusiu subjektu ir pasiūlyti konsultavimo paslaugą, rengti konsultacinius seminarus, atsakyti į ūkio subjektų kreipimusis ir prašymus ir pan.

Kita vertus, deklaracija neapriboja teisės aktais nustatytos verslą prižiūrinčių institucijų kompetencijos taikyti poveikio priemones visiems ūkio subjektams, neatsižvelgiant į tai, kiek laiko šie subjektai verčiasi tam tikra ūkine veikla. Deklaracijoje neįsipareigojama pirmaisiais metais visiems verslo naujokams be išimčių taikyti amnestiją. Deklaraciją pasirašiusios priežiūros institucijos įsipareigojo pirmuosius metus veiklą vykdantiems ūkio subjektams poveikio priemones taikyti tik išimtiniais atvejais, kaip paskutinę priemonę, pirmiausia įvertinus, ar teisės aktų reikalavimų laikymasis negali būti užtikrintas kitais būdais, pavyzdžiui, konsultuojant, duodant nurodymus. Institucijos pažadėjo poveikio priemones pradedantiesiems verslininkams taikyti tik kai jos yra būtinos ir neišvengiamos, siekiant užkirsti kelią žalos visuomenei, kitų asmenų interesams ar aplinkai atsiradimui, kai žala ar pavojus labai reikšmingi.

LAUKIAMA NAUDA VERSLUI

Deklaracijoje skelbiami tikslai: gerinti verslo aplinką, mažinti administracinę naštą verslui. Iš esmės šia deklaracija siekiama sudaryti palankias sąlygas verslo pradžiai. Pradėjusiam vykdyti ūkinę veiklą verslininkui neretai sunku susigaudyti tarp daugybės teisės aktų reikalavimų, brangu samdytis teisininką, todėl dažni teisės aktų pažeidimai yra padaromi netyčia, ne dėl aplaidumo. Deklaracija siekiama, kad priežiūros institucijos padėtų pradedančiajam verslininkui išvengti teisės aktų pažeidimų, jį konsultuodamos, o ne bausdamos.

Deklaracija „Dėl pirmųjų verslo metų“ yra viena iš priemonių vykdant Lietuvos ūkio subjektų veiklos priežiūrą atliekančių institucijų reformą. Šia reforma siekiama mažinti ūkio subjektams administracinę naštą, užtikrinti, kad priežiūros reikalavimai būtų suprantami, lengvai ir patogiai prieinami, užtikrinti, kad priežiūros funkcijos būtų atliekamos kuo mažiau trikdant prižiūrimų ūkio subjektų veiklą. Vienas iš reformos uždavinių – siekti, kad priežiūros reguliavimo keitimas ar naujos reguliavimo sistemos įvedimas būtų prognozuojamas, viešas ir įsigaliotų nustatytais terminais – jau yra vykdomas. Būtent, jau galioja vadinamoji „dviejų datų“ taisyklė, pagal kurią poįstatyminiai teisės aktai (Vyriausybės nutarimai, ministrų, Vyriausybės įstaigų ir įstaigų prie ministerijų vadovų įsakymai), kuriais nustatomas naujas arba keičiamas esamas ūkio subjektų veiklos ir/ar priežiūros teisinis reguliavimas, įsigalioja du kartus per metus, t.y.  gegužės 1 d. arba lapkričio 1 d. Tokie teisės aktai turi būti priimti ne vėliau kaip prieš tris mėnesius iki jų įsigaliojimo dienos (t. y. iki vasario 1 d. arba rugpjūčio 1 d.), taip leidžiant verslui pasiruošti pokyčiams. Tikimasi, kad verslas pajaus tiek „dviejų datų“ taisyklės, tiek deklaracijos „Dėl pirmųjų verslo metų“ naudą. Ir tai prisidės prie verslo bei teisinių rizikų valdymo.

G.

MAŽŲJŲ BENDRIJŲ ĮTEISINIMO PASKATOS

Smulkiųjų rėmimo ir skatinimo siekiama visos Europos Sąjungos lygmeniu. Lietuvoje taip pat svarstomos įvairios smulkiojo/vidutinio verslo skatinimo priemonės. Viena iš jų – mažųjų bendrijų įteisinimas. Ūkio ministerijos teigimu, šiuo metu Lietuvoje esamos įmonių teisinės formos ne visais aspektais atitinka smulkiojo verslo poreikius (įmonių steigimo tvarka, įmonių valdymo struktūra, sprendimų priėmimu, įstatinio akcinio kapitalo formavimo reikalavimais).  Individuali įmonė nesuteikia galimybės vykdyti veiklą daugiau nei vienam asmeniui ar įdarbinti individualios įmonės savininką, taip užtikrinant jam socialines garantijas. Tiek ūkinės bendrijos, tiek individualios įmonės nepatrauklumą lemia tai, kad jų dalyvių atsakomybė nėra ribota. Kooperatinė bendrovė (kooperatyvas) yra skirta jos narių ekonominiams, socialiniams ir kultūriniams poreikiams tenkinti, todėl nėra labai tinkama teisinė forma vykdyti įvairialypę ūkinę-komercinę veiklą.  Tikimasi, kad mažosios bendrijos užpildys nišą tarp individualios įmonės ir uždarosios akcinės bendrovės.

Kita vertus, mažosios bendrijos pristatomos kaip alternatyva verslininkams, kurie (kaip planuojama) nuo 2012 m. nebegalės verstis veikla pagal verslo liudijimą. „Apkarpius“ individualios veiklos, kuria gali būti verčiamasi turtint verslo liudijimą, sąrašą, bus sumažintas verslininkų, galinčių pasinaudoti verslo liudijimų suteikiamomis mokestinėmis lengvatomis, ratas. Verslininkams, kurie nebegalės veikti pagal verslo liudijimą, siūloma tęsti veiklą pagal individualios veiklos pažymą arba steigti mažąją bendriją. Tačiau, ar mažosioms bendrijoms bus taikomos mokestinės lengvatos, kol kas neaišku.

MAŽOSIOS BENDRIJOS KONCEPCIJA

Mažoji bendrija – tai ribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo.  Ji skirta smulkiam/vidutiniam verslui, kurio veikla pagrista asmeninėmis savybėmis paremto bendradarbiavimo principu. Tačiau specialūs reikalavimai MB steigėjams (pvz., kad steigėjais gali būti tik šeimos nariai) nenustatomi. Steigėju gali būti vienas ar keli, tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys. Kol kas nėra aišku, ar mažąsias bendrijas galės steigti ir užsieniečiai. MB dalyvių dalių perleidimas tretiesiems asmenims iš esmės draudžiamas, išskyrus atvejus, kai visi dalyviai tam pritaria. Tačiau  numatoma dalyvio teisė savanoriškai pasitraukti iš MB įstatyme ar steigimo dokumentuose nustatytais atvejais. Taip pat numatoma ir priverstinio MB dalyvio pašalinimo procedūra.

MB steigiama pagal steigimo aktą (jeigu MB steigs vienas asmuo) arba steigimo sutartį (jeigu MB steigs daugiau nei vienas asmuo), kurie yra tuo pačiu ir steigimo sandoris. Be įprastinio steigimo būdo mažąją bendriją bus galima steigti ir elektroniniu būdu, jeigu nenukrypstama nuo standartinių MB steigimo dokumentų (jų formos turės būti patvirtintos).

Mažosioms bendrijoms nenumatoma taikyti  t.t. minimalaus kapitalo reikalavimo. Iš vienos pusės, atrodytų, kad tai gali pažeisti kreditorių interesus, tačiau, kita vertus, vargu ar uždarosioms akcinėms bendrovėms keliamas 10 000,-Lt įstatinio kapitalo reikalavimas kreditorius kaip nors apsaugo. MB kapitalą sudaro dalyvių įnašai, įnešti steigimo metu ar po įsteigimo. Įnašu galėtų būti bet kokie civilinių teisių objektai – daiktai, pinigai ir vertybiniai popieriai, kitas turtas bei turtinės teisės, intelektinės veiklos rezultatai, informacija, veiksmai, veiksmų rezultatai, taip pat kitos turtinės ir neturtinės vertybės. Įstatymo projekte įtvirtinta lygių dalyvių įnašų prezumpcija.

Pagrindiniu mažosios bendrijos valdymo organu bus dalyvių susirinkimas. Dalyvių susirinkimas neturės būti privalomai šaukiamas kasmet. Be to, mažojoje bendrijoje neprivalės būti atskiro vienasmenio valdymo organo – vadovo. Bendrijoje, kurioje vadovas nebus renkamas, kiekvienas MB dalyvis, atsižvelgdamas i jos tikslus, galės veikti, prisiimti teises ir pareigas jos vardu (t. y. atlikti išorinę valdymo organo funkcija), nebent kitaip būtų numatyta steigimo dokumentuose. Tik t.t. svarbiausi sprendimai (pvz., dėl naujų dalyvių priėmimo, pelno paskirstymo ir pan.) turės būti priimami vienbalsiai.

MB pelną galima paskirstyti ne tik metų pabaigoje, bet ir anksčiau per finansinius metus, t.y. galima išmokėti pelną avansu. Tai akivaizdus pranašumas prieš uždarasias akcines bendroves, kur akcininkai savo dividendų turi laukti iki kitų metų. Metų pabaigoje nustačius, kad tam tikras MB dalyvis gavo daugiau pelno, nei turėjo gauti, perviršis turės būti grąžintas bendrijai.

Mažosioms bendrijoms planuojama taikyti supaprastintą apskaitos tvarką – MB neprivalėtų rengti finansinių ataskaitų.

Be paminėtų planuojamo MB teisinio reguliavimo nuostatų, daug vietos siekiama palikti MB dalyvių savireguliacijai.

GALIMOS PASEKMĖS VERSLUI

MB įteisinimu siekiama sudaryti palankesnes sąlygas smulkiam/vidutiniam, ypač šeimos, verslui vykdyti. Palankios sąlygos šiuo atveju yra minimalaus kapitalo reikalavimo netaikymas, elektroninio įmonės steigimo galimybė, paprastesnis ir lankstesnis valdymas, galimybė išmokėti pelną avansu, supaprastinta apskaita ir kt. Kita vertus, dar nėra aišku, ar mažosioms bendrijoms bus taikomos mokestinės lengvatos.

Tikimasi, kad minėti privalumai paskatins steigti mažąsias bendrijas tiek būsimus smulkius verslininkus, tiek asmenis, anksčiau galėjusius vykdyti veiklą pagal verslo liudijimą. Be to, tikimasi, kad, įteisinus MB, dalis Lietuvos smulkiojo/vidutinio verslo nuspręs trauktis iš šešėlio, legalizuosis.

Kaip minėta, kol kas nėra aišku, ar užsieniečiams bus taikomas ribojimas steigti mažąsias bendrijas. Netaikant tokio ribojimo, nedidelės MB steigimo išlaidos bei paprastas valdymas galėtų paskatinti užsienio investicijas į Lietuvą: užsieniečiai galėtų vykdyti veiklą per Lietuvoje įsteigtas mažasias bendrijas. Taigi MB įteisinimas galėtų teigiamai paveikti Lietuvos konkurencingumą įmonių steigimo jurisdikcijų rinkoje.

vis dėlto nėra aišku, ar MB greitai taps populiaria teisine forma. Praktikos dėl MB (ypač teisminės praktikos) nebuvimas gali sulaikyti verslininkus.

G.

BANDOME KEISTIS

2010 m. lapkričio 23 d. Seimas priėmė MAĮ pakeitimo ir papildymo įstatymą Nr. XI-1159, kuriuo įstatymas papildytas 37¹ straipsniu, pagaliau įtvirtinančiu mokesčių administratoriaus išankstinio įsipareigojimo dėl mokesčių teisės aktų taikymo institutą. Vadovaudamasis šiuo straipsniu, mokesčių mokėtojas  turės teisę kreiptis į mokesčių administratorių su prašymu pritarti jo siūlomam mokesčių teisės aktų nuostatų taikymui būsimajam sandoriui. Mokesčių administratoriaus sprendimas pritarti prašyme nurodytam mokesčių teisės aktų taikymui galios visą prašyme nurodyto sandorio vykdymo laikotarpį, bet ne ilgiau kaip einamuosius ir 5 kalendorinius metus nuo sprendimo priėmimo dienos. Toks mokesčių administratoriaus sprendimas bus privalomas mokesčių administratoriui (bet ne mokesčių mokėtojui). Be to, numatoma, kad mokesčių mokėtojas galės gauti mokesčių administratoriaus sprendimą nemokamai.

Vis dėlto, mokesčių mokėtojai turėtų žinoti ir ne tokias džiuginančias su šiuo institutu susijusias naujienas.

ILGAI LAUKĘ, dar PALAUKIT

Minėtu MAĮ pakeitimo ir papildymo įstatymu nustatyta, jog  šis pakeitimas bus taikomas tik nuo 2012 m. sausio 1 d. Nesunku atspėti, kodėl instituto taikymo pradžia atidėta. Matyt, VMI turi tam pasiruošti.  Juk nuo šiol tokie sprendimai bus privalomi VMI, tad reikės patobulinti paaiškinimų teikimo sistemą. Įdomu tai, kad tą pačią 2010 m. lapkričio 23 dieną Seimas priėmė GPM įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymą Nr. XI-1152 bei PM įstatymo pakeitimo įstatymą Nr. XI-1156, kuriais nustatyta, kad nemažai pakeitimų taikomi netgi atgaline data – nuo 2010 m. pradžios. Peršasi akivaizdi „išvada“: VMI kažkodėl reikalingas laikas pasiruošti pakeitimams, o verslui pasiruošti nebūtina, jis ir taip pratęs prie netikėtumų („kas galima Jupiteriui, negalima jaučiui“).

Paanalizavus MAĮ 37¹ str., labiausiai į akis krenta itin ilgi terminai, per kuriuos VMI įpareigota priimti sprendimą dėl mokesčių mokėtojo prašymo pritarti jo siūlomam mokesčių teisės aktų nuostatų taikymui. mokesčių administratorius turės priimti sprendimą per 60 dienų nuo prašymo gavimo dienos. O prašymų, gautų iki 2013 m. liepos 1 d., nagrinėjimui papildomai bus skiriama dar 30 dienų. Be to, numatyta galimybė mokesčių administratoriaus sprendimu (jeigu prašymui nagrinėti reikia papildomo tyrimo) pratęsti šį terminą dar 60 dienų.

Palyginkime su šiuo metu turima situacija dėl VMI neprivalomų paaiškinimų: dabar rašytiniai individualūs paaiškinimai turi būti suteikti per 30 dienų (šalių susitarimu galimas termino pratęsimas), o paskambinę VMI Mokesčių informacijos centro telefonu, žodinį paaiškinimą galite gauti tuoj pat. Todėl kyla klausimas, kodėl neprivalomam paaiškinimui VMI pakanka 30 dienų, o privalomam reikia net 5 mėnesių? Ar tai gali reikšti, kad dabartiniai VMI išaiškinimai nekokybiški?

Apskritai, klausimas, ar tokie ilgi privalomo VMI išaiškinimo gavimo terminai neatbaidys mokesčių mokėtojų, ir ar verslas galės sustabdyti sandorius, ūkines operacijas ir laukti apie 5 mėn., kol VMI  priims nebūtinai mokesčių mokėtojui palankų sprendimą?

NEPRIVALOMAS PRIVALOMUMAS

Be to, mokesčių administratoriaus sprendimai dėl  mokesčių mokėtojo prašymo pritarti jo siūlomam mokesčių teisės aktų nuostatų taikymui pagal MAĮ 37¹ str. nebus besąlygiškai privalomi mokesčių administratoriui. Prašyme mokesčių mokėtojas turės tiksliai ir vienareikšmiškai apibūdinti būsimąjį sandorį, aplinkybes, su kuriomis pagal mokesčių įstatymus sietinas apmokestinimas, taikytinas mokesčių teisės aktų nuostatas (!) ir pateikti kitą informaciją ir įrodymus, kuriais grindžia siūlomą mokesčių teisės aktų nuostatų taikymą. Turint omenyje, tai, kad Lietuvos mokesčių įstatymai toli gražu nėra aiškūs ir vienareikšmiški, akivaizdu, kad tokiam kreipimuisi reikės konsultantų, o gal net ir advokatų pagalbos.

Tuo atveju, jeigu mokestinio patikrinimo metu bus nustatyta,  kad faktinės sandorio vykdymo aplinkybės neatitinka mokesčių mokėtojo prašyme nurodytų aplinkybių, mokesčių administratorius savo sprendimo dėl mokesčių mokėtojo prašymo netaikys. Kyla abejonės, ar, pavyzdžiui, didelių sumų atvejais mokesčių administratorius nepiktnaudžiaus šia MAĮ nuostata, teigdamas, kad mokesčių mokėtojas kokios nors aplinkybės prašyme neatskleidė ar pan.

Taigi, džiugu, kad pagaliau ir Lietuvoje bandoma įtvirtinti, kad VMI paaiškinimai privalomi pačiai VMI. Tačiau apmaudu, kad gerai idėjai „apaugus“ sąlygomis ir išlygomis, šis institutas vargu ar bus realiai veikiantis ir naudingas mokesčių mokėtojams.

G.

ESTT IŠAIŠKINIMAI ir LIETUVOS REGLAMENTAVIMAS

 2010 m. spalio 21 d. ESTT priėmė prejudicinį sprendimą dėl Mokestinių ginčų komisijos (MGK) pateikto prašymo Nidera byloje. Sistemiškai išaiškinęs ES PVM direktyvos nuostatas, taip pat remdamasis bendraisiais PVM sistemos principais, ESTT nusprendė, kad PVM apmokestinamasis asmuo negali prarasti galimybės įgyvendinti savo teisės į pirkimo PVM atskaitą dėl to, kad jis neįsiregistravo PVM mokėtoju prieš pradėdamas naudoti įsigytas prekes savo apmokestinamojoje veikloje (pvz., prieš parduodamas prekes). O būtent taip iki šiol reglamentuoja Lietuvos PVM įstatymas (63 str.). ESTT konstatavo, kad PVM direktyva turi būti aiškinama taip, jog ja draudžiama, kad PVM apmokestinamas asmuo, kuris tenkina PVM direktyvos nustatytas esmines sąlygas atskaityti šį mokestį ir įsiregistruoja PVM mokėtoju per protingą terminą nuo sandorių, suteikiančių teisę į PVM atskaitą, įvykdymo, netektų galimybės įgyvendinti teisės į atskaitą dėl nacionalinės teisės akto, kuriuo draudžiama atskaityti perkant prekes sumokėtą PVM, kadangi šis apmokestinamasis asmuo neįsiregistravo PVM mokėtoju prieš naudodamas šias prekes savo apmokestinamojoje veikloje. Taigi iš esmės ESTT paliko galimybę ES valstybėms narėms nustatyti vidiniuose įstatymuose asmenų įsiregistravimą PVM mokėtoju, kaip sąlygą jiems pasinaudoti PVM atskaita, tačiau įsiregistruoti PVM mokėtoju turi būti galima per protingą terminą nuo sandorių, suteikiančių teisę į atskaitą, įvykdymo. Šioje byloje ESTT pripažino, kad 6 mėnesių terminas laikytinas protingu. Tačiau koks ilgesnis terminas galėtų būti laikomas protingu, liko neaišku.

ESTT yra pasisakęs ir panašiu klausimu: ar tuo atveju, kai pirkėjas (PVM mokėtojas) įsigyja prekes/paslaugas su PVM iš PVM mokėtoju neįsiregistravusio asmens (pagal PVM sąskaitą faktūrą, kurioje nėra nurodytas galiojantis PVM mokėtojo kodas), jis gali atskaityti už prekes/paslaugas sumokėtą pirkimo PVM. 2010 m. gruodžio 22 d. sprendime (Dankowski byloje) ESTT konstatavo, kad pagal PVM direktyvą apmokestinamasis asmuo turi teisę atskaityti PVM, sumokėtą nuo kito apmokestinamojo asmens, neįsiregistravusio PVM mokėtoju, suteiktų paslaugų, kai jų teikimo sąskaitose faktūrose yra nurodyti visi šios direktyvos reikalaujami duomenys, ypač duomenys, reikalingi identifikuoti tas sąskaitas išrašiusį asmenį ir suteiktų paslaugų pobūdį. Taigi ES valstybės narės negali apriboti apmokestinamojo asmens teisės į PVM atskaitą vien dėl to, jog jis pirko iš PVM mokėtoju neįsiregistravusio asmens. Lietuvos PVM įstatymas tokio ribojimo tiesiogiai nenustato.

 VMI POZICIJA 

VMI, reaguodama į abu minėtus ESTT prejudicinius sprendimus, paskelbė pranešimus, kuriuose pasisakė, kaip ketina taikyti šiuos sprendimus Lietuvoje. 2010 m. gruodžio 23 d. rašte VMI išaiškino, kad apmokestinamieji asmenys, kurie iki įsiregistravimo PVM mokėtoju užsiėmė PVM apmokestinama veikla ir privalėjo įsiregistruoti PVM mokėtojais, tačiau laiku neįsiregistravo, gali įtraukti atskaitos sumas į atitinkamą PVM deklaracijos laukelį ir pasinaudoti atskaita. Pagal VMI raštą įsiregistravę PVM mokėtojais asmenys turį įtraukti minėtas PVM atskaitos sumas į pateiktą pirmo  mokestinio laikotarpio PVM deklaraciją, o jau nuo anksčiau įsiregistravę PVM mokėtojais asmenys gali įtraukti atskaitos sumas į einamojo mokestinio laikotarpio PVM deklaraciją. Kyla abejonių, ar toks teisės į atskaitą įgyvendinimo ribojimas tam tikru mokestiniu laikotarpiu vėlgi neprasilenkia su ES teise. Taip pat VMI išaiškino, kad apmokestinamieji asmenys, kurie neįsiregistravo PVM mokėtojais, nes jau nebevykdo apmokestinamos veiklos, gali pateikti prašymą dėl PVM skirtumo susigrąžinimo iš biudžeto. Šiuo atveju mokesčių administratorius atlieka mokestinį patikrinimą ar mokestinį tyrimą ir surašytame akte (išvadoje) nurodo priklausančią grąžinti PVM skirtumo sumą.  Be to, VMI pažymi, kad mokesčių administratorius, mokestinio patikrinimo ar mokestinio tyrimo metu apskaičiavęs apmokestinamajam asmeniui mokėtiną į biudžetą PVM sumą, už laikotarpį, kuriame jis nebuvo įsiregistravęs PVM mokėtoju, nors privalėjo registruotis ir mokėti į biudžetą PVM, turi įvertinti šioms PVM apmokestinamoms pajamoms tenkančią įsigytų prekių bei paslaugų PVM atskaitą ir ją atimti iš apskaičiuotos mokėtinos PVM sumos.

vis dėlto savalaikis neįsiregistravimas PVM mokėtoju gali užkirsti kelią PVM atskaitai, jeigu neišpildomos tam tikros papildomos sąlygos. Pirma, VMI pasisakė, kad kiekvienu atveju sprendžiant dėl PVM atskaitos reikia įvertinti, ar asmuo, kuris dėl savo veiklos vykdymo turėjo, bet laiku neįsiregistravo PVM mokėtoju, nors ir pavėluotai (per protingai trumpą laiką) juo įsiregistravo, ar jis veikdamas kaip apmokestinamasis asmuo veikė sąžiningai ir pan. Vadinasi, tik sąžiningiems, per protingą terminą įsiregistravusiems PVM mokėtojais asmenims VMI leis pasinaudoti jų teise į atskaitą. Tačiau kokį terminą VMI laikys protingu, kol kas neaišku. Antra, PVM permokos/skirtumo grąžinimui taikomas 5 metų senaties terminas, todėl net ir po Lietuvos mokesčių mokėtojams palankaus ESTT išaiškinimo galima pasinaudoti atskaita tik už einamuosius ir 5 ankstesnius metus.

2011 m. gegužės 5 d. rašte VMI išaiškino, kad tuo atveju, jei apmokestinamasis asmuo (PVM mokėtojas) savo apmokestinamai veiklai įsigijo prekes (paslaugas) iš kito Lietuvos apmokestinamojo asmens, kuris nėra įsiregistravęs į PVM mokėtojų registrą, tačiau išrašytoje sąskaitoje faktūroje ar kitame dokumente nuo parduotų prekių (suteiktų paslaugų) apmokestinamosios vertės išskyrė PVM, tai šis pirkėjas turi teisę šį sąskaitoje faktūroje išskirtą PVM įtraukti į atskaitą. Taip pat VMI išskyrė tam tikras svarbias aplinkybes, į kurias ketina atsižvelgti leidžiant pasinaudoti PVM atskaita. Pirma, svarbu, kad prekių (paslaugų) pirkėjas (PVM mokėtojas) turėtų įsigytų prekių (paslaugų) sąskaitą faktūrą ar kitą dokumentą, kuriame be kitų rekvizitų (pvz., prekių, paslaugų pavadinimo) yra nurodytas prekių tiekėjo (paslaugų teikėjo) mokesčių mokėtojo identifikacinis numeris (kodas), pagal kurį galima būtų identifikuoti šį asmenį. Antra, svarbu, kad PVM mokėtoju neįsiregistravęs prekių tiekėjas (paslaugų teikėjas), išskyręs išrašytame dokumente PVM sumą, ir šių prekių (paslaugų) pirkėjas PVM mokėtojas, norintis pasinaudoti PVM atskaita veiktų sąžiningai, jie nebūtų tarpusavyje susiję asmenys ir tai nebūtų susiję su mokesčių vengimu. Trečia, pirkėjas negalės pasinaudoti atskaita, jei prekių (paslaugų) pardavėjas, apmokestinamasis asmuo, išrašytame dokumente neteisingai išskyrė PVM už parduodamas tokias prekes bei paslaugas, kurios pagal PVM įstatymo nuostatas neapmokestinamos PVM, apmokestinamos taikant 0 proc. PVM tarifą arba apmokestinamos taikant kitokį PVM tarifą, negu nurodytas išrašytame dokumente

MOKESTINIŲ GINČŲ NAGRINĖJIMO PRAKTIKA

MGK, priimdama sprendimą (Nr. S-26 (7-405/2009)) po ESTT išaiškinimo Nidera byloje, pasisakė, kad  PVM direktyva apmokestinamojo asmens teisę į PVM atskaitą sieja išimtinai su dviejų aplinkybių konstatavimu, t. y. pirma, su prekių panaudojimu PVM apmokestinamojoje veikloje ir, antra, su visus reikalavimus atitinkančios sąskaitos faktūros turėjimu. Tuo tarpu aiškinimas, kad apmokestinamojo asmens teisė į PVM atskaitą gali būti ribojama jo registravimusi PVM mokėtoju valstybėje narėje, pasak MGK, yra nesuderinamas su PVM direktyvos nuostatomis. Tuo tarpu Lietuvos Vyriausiasis Administracinis Teismas (LVAT) nutartyje Nr. A-438-8/2011 išaiškino, kad remiantis ESTT praktika, PVM apmokestinami asmenys, kurie nebuvo įsiregistravę PVM mokėtojais, nepraranda galimybės įgyvendinti teisės į PVM atskaitą nuo sandorių, sudarytų iki oficialaus įsiregistravimo PVM mokėtoju momento, jei yra tenkinamos dvi tokios esminės sąlygos: pirma,  apmokestinamasis asmuo privalo turėti pagal teisės norminių aktų reikalavimus išrašytą sąskaitą faktūrą, kuria buvo įforminti PVM apmokestinami sandoriai; antra, apmokestinamasis asmuo privalo įsiregistruoti PVM mokėtoju per protingą terminą nuo sandorių, suteikiančių teisę į PVM atskaitą, įvykdymo. Po šios LVAT nutarties priėmimo, ir MGK vadovaujasi LVAT išaiškinimu: pasisako, kad laiku neįsiregistravęs PVM mokėtoju asmuo, norėdamas pasinaudoti atskaita, turi ne tik turėti atitinkamus atskaitos sumas įrodančius apskaitos dokumentus, bet ir paisyti įsiregistravimo per protingą terminą reikalavimo (pvz., sprendime Nr. S-171(7-124/2011)).

Vis dėlto kol kas mokestinių ginčų nagrinėjimo praktikoje nepasisakyta, per kokį terminą (laikytiną protingu) apmokestinamieji asmenys gali įsiregistruoti PVM mokėtojais ir neprarasti galimybės pasinaudoti atskaita. Prisimintina, kad mokesčių administratorius gali tikrinti mokesčių mokėtojus ir priskaičiuoti papildomai mokėtinas PVM sumas už 5 metus atgal. Todėl abejotina, ar bus galima pasinaudoti atskaitos sumomis tokiais atvejais, kai VMI patikrinimo metu pripažins, kad asmuo jau prieš kelis metus pradėjo vykdyti PVM apmokestinamą veiklą (pvz, individualią veiklą, kuri taip pat pripažintina ekonomine veikla, arba prekiuja nekilnojamuoju turtu, kai tokia prekyba pripažintina PVM apmokestinama veikla), tačiau iki šiol nėra įsiregistravęs PVM mokėtoju. O juk neįsiregistruodami PVM mokėtojais asmenys ne visuomet slepia mokesčius, o kartais dėl t.t. vertinamųjų PVM įstatyme nustatytų kriterijų gali ir nežinoti, kad verčiasi PVM apmokestinama veikla ir turi registruotis PVM mokėtojais. Galbūt todėl vertėtų pripažinti, kad esant skirtingoms situacijoms negali būti taikoma viena konkreti protingo termino riba. Kiekvienu konkrečiu atveju reikėtų įvertinti, koks terminas laikytinas protingu.

Taip pat svarbu, kad po ESTT sprendimo Dankowski byloje priėmimo, LVAT (nutartyje Nr. A⁴⁴² – 2464/2011) išaiškino, jog ESTT praktika aiškiai parodo, kad vien aplinkybė, jog apmokestinamasis asmuo (pirkėjas) prekės ir (ar) paslaugas įsigijo iš PVM mokėtoju neįsiregistravusio ūkio subjekto, kai yra tenkinamos direktyvos nustatytos materialinės teisės į atskaitą atsiradimo sąlygos, savaime nepaneigia jo teisės į sumokėto pirkimo PVM atskaitą. Pasak LVAT, tokio teisės į PVM atskaitą ribojimo nenustato ir Lietuvos PVM įstatymas. Papildomai LVAT pažymėjo, kad sprendžiant dėl galimybės pasinaudoti atskaita, reikia įvertinti, ar neįsiregistravęs PVM mokėtoju asmuo (pardavėjas), išrašydamas PVM sąskaitą – faktūrą, privalėjo apskaičiuoti mokėtiną PVM, ar jis sumokėjo gautą PVM sumą į biudžetą, taip pat būtina įvertinti, ar pirkėjas buvo sąžiningas, ar sandoriai nesudaryti sukčiaujant.

APIBENDRINANT

Nors Lietuvos PVM įstatymas vis dar nėra pakeistas, ESTT išaiškinimai lėmė, jog VMI bei mokestinių ginčų nagrinėjimo praktika keičiasi: vien pavėluotas įsiregistravimas PVM mokėtoju, nesiekiant nuslėpti mokesčių, neužkerta kelio pasinaudoti PVM atskaita, jeigu kitos atskaitos sąlygos tenkinamos (tam tarpe, turimi atskaitos sumas pagrindžiantys apskaitos dokumentai). Vis dėlto vykdantys apmokestinamą veiklą asmenys neturėtų ilgai delsti, nes neįsiregistravę PVM mokėtojais per protingą terminą,  jie gali prarasti galimybę pasinaudoti PVM atskaita.

G.